Lietuvos Respublikos Seimas 2025 birželio 10 d po pateikimo pritarė Vyriausybės teiktiems Sveikatos sistemos ir Sveikatos draudimo įstatymų projektams. Šiais įstatymų pakeitimų projektais siekiama panaikinti galimybę pacientams, jiems pageidaujant, sumokėti kainų skirtumą pasirinkus sveikatos priežiūros paslaugą, finansuojamą iš sveikatos draudimo fondo lėšų, jeigu jie pasirenka brangesnę medicinos pagalbos priemonę ar vaistus. Tai reikšmingai ribotų paciento, mokančio sveikatos draudimo įmokas, teisę rinktis sveikatos priežiūros paslaugą, taip pat ir sveikatos priežiūros įstaigą. Dėl siūlomo teisinio reguliavimo pokyčių, daliai pacientų kai kurios sveikatos priežiūros paslaugos taptų neprieinamomis, nes būtų reikalaujama mokėti visą sveikatos priežiūros paslaugos kainą, vien tik todėl, kad asmuo mokantis sveikatos draudimo įmokas ir pagal įstatymus turintis teisę gauti paslaugą, finansuojamą iš sveikatos draudimo fondo, pasirinko brangesnius vaistus ar medicinos priemonės. Tai neatitiktų ir iš privalomo sveikatos draudimo kylančių principų. Siūlomais įstatymų pakeitimais būtų ne tik ribojamos pacientų teisės, bet ir sutrikdyta (ar net apribota) kai kurių privačių, bet ir viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų veikla.
Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime ir 2014 m. vasario 26 d. sprendime, skirtame minėto Konstitucinio Teismo nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimui, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, suformulavo sveikatos teisės oficialią konstitucinę doktriną, kuria turėtų būti vadovaujamasi nustatant ir keičiant teisinį reguliavimą skirtą sveikatos priežiūros sistemai, asmens teisei į sveikatos priežiūrą reglamentuoti. Ši doktrina yra toliau plėtojama Konstitucinio Teismo aktuose inter alia Konstitucinio Teismo 2021 m. spalio 15 d., 2025 balandžio 10 d. nutarimuose. Konstitucinis Teismas, konstitucinės justicijos bylose formuluodamas sveikatos teisės doktriną, ypatingą dėmesį skyrė taip vadinamos nemokamos sveikatos priežiūros, finansuojamos iš valstybės biudžeto ir sveikatos priežiūros paslaugų, finansuojamų iš privalomojo sveikatos draudimo skirtybei, ir pabrėžė kokios pareigos valstybei kyla siekiant užtikrinti kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, grindžiamą konstituciniais principais. Pažymėtina, kad Sveikatos sistemos įstatymo nuostatos yra nesuderintos su Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime aiškinamos Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje numatytos taip vadinamos nemokamos medicinos pagalbos samprata. Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis („Valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra – asmens sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų.“), pagal kurią nemokamai asmens sveikatos priežiūrai priskiriamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų apmokamos paslaugos neatitinka nemokamos medicinos pagalbos konstitucinės sampratos (taip šios nuostatos yra traktuojamos ir kituose šio įstatymo straipsniuose) ir turėtų būti koreguojama.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tik tam tikra siauros apimties sveikatos priežiūros paslaugų dalis, būtent piliečiams, yra garantuota kaip nemokama medicinos pagalba (būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti), privalo būti finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų ir prioriteto tvarka yra teikiama valstybinėse gydymo įstaigose; nemokamos, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos, medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinė piliečių teisė nemokamai ir laiku gauti kokybišką gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri piliečiams, kaip ir kitiems asmenims, užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kokios pareigos įstatymų leidėjui kyla, pasirinkus sveikatos sistemos finansavimo modelį, grindžiamą sveikatos draudimu. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros įstaigoms, privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sistemines sąsajas su Konstitucijos 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai; Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis). Turi būti aiškiai apibrėžti sveikatos draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtis, jeigu tiksliai nurodyti neįmanoma, turi būti nustatyti pakankamai aiškūs kriterijai, sveikatos priežiūros įkainiai turi būti ekonomiškai pagrįsti; sveikatos draudimo lėšos gali būti skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo; tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, tai pat ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą. Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendime pabrėžė sveikatos priežiūros srityje valstybės priedermę ne tik užtikrinti nuolatinį reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimą, bet ir remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime, aiškindamas visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pabrėžė ir tai, kad „Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi
pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.“ Aiškindamas minėto nutarimo nuostatas, Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendime pakartojo, kad tam tikrais atvejais paciento pasirinkimu (pageidavimu) tam tikra sveikatos priežiūros paslaugos, finansuojamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, dalis gali būti apmokama iš privačių finansavimo šaltinių. Šios konstitucinės doktrinos nuostatos atkartotos ir viename paskutiniųjų Konstitucinio
Teismo 2025 balandžio 10 d. nutarime: “įstatymų leidėjas, turintis pareigą numatyti visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas pakankamam sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui užtikrinti, yra pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą, nepaneigia galimybės numatyti ir kitas sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo formas; kiekvienas asmuo turi rūpintis savo sveikata, pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, taigi inter alia gali savanoriškai papildomai drausti savo sveikatą, apmokėti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas (jų dalį), teikiamas tiek valstybinėse, tiek kitose sveikatos priežiūros įstaigose.“
Taigi, Sveikatos sistemos ir Sveikatos draudimo įstatymų nuostatų pakeitimo projektai, kuriais siekiama įtvirtinti teisinį reguliavimą, ribojantį paciento, mokančio sveikatos draudimo įmokas, teisę pasinaudoti iš sveikatos draudimo fondo finansuojama sveikatos priežiūros paslauga, vien tik todėl, kad jis pasirinko brangesnius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, vertintini kaip nederantys su Konstitucinio Teismo formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, neatitinkantys iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančių reikalavimų.
Toma Birmontienė